Nors namuose yra net keli baterijų įkrovikliai, kažkaip vis gaunasi, kad nerandame tai vieno, tai kito, o kartais ir išvis nė vieno. Būtų nieko baisaus, tačiau šių laikų telekomunikacijų įranga išsikrauna taip greitai, kad nespėji net pasakyti žmogui – nepyk, jeigu dabar išsikraus mano telefonas. Viskas tiesiog išsijungia vos pradėjus kalbėti. Būna gyvenime atvejų, kai palikti namuose baterijų įkrovikliai padaro daug bėdos, kai išsikrauna telekomunikacijų įranga. Štai keletas pasakojimų apie tai, kaip neturint telefono buvo bėdos.
Išlipo miškuose
Jurga prisimena vieną istoriją, kai tranzuodama buvo pavėžėta iki pusės kelio. Paskui ji išlipo pamiškėje, ir buvo jau naktis. Pro šalį nevažiavo jokios mašinos, kiekvienas krūmo krepštelėjimas kėlė nežmonišką baimę. Galvoje sukosi antraštės, kokias rašytų laikraščiai, radę jos lavoną, kaip ieškotų žudiko. Ji buvo tokia išsigandusi, kad atsitrenkusi į ežį ant gatvės taip ėmė spiegti, kad net užkimo. Jeigu telefonas būtų veikęs, tikrai būtų išsikvietusi taksi ir už jį sumokėjusi kad ir visą mėnesio atlyginimą.
Galvojo, kad kas nors atsitiko
Adomo mama sako, kad ji visada jausdavo daug streso tada, kai vaikai neatsiliepdavo į skambučius. Ji žinojo, kad šie visada pyksta ir nervinasi, kai skambinama tuomet, kai jie su draugais. Juk koks vaikas gali norėti nuolatinės patikros. Dar blogiau, kai vaikai tampa jau pilnamečiais, o mamos kraustosi iš proto ir vis tiek ieško savo vaikų, bando kontroliuoti. Tačiau tokios jau tos mamos yra,ir taip būna daugybei vaikų. Adomas prisimena dieną, kai išvažiavo stovyklauti ir netyčia namuose paliko telefoną. Jis išsijungęs buvo jau nuo 17 valandos, nes išsikrovė baterija. Neįtikėtina, bet po savaitgalio grįžtantį namo jį pasitiko policija. Pasirodo, jau buvo paskelbta tarptautinė paieška. Jam neatsiliepus, motina ėmė kraustytis iš proto. Ji sakė galvojo, kad jį kas pagrobė, kad jis paskendo, kad jį vilkai sudraskė ar dar kas nors baisaus nutiko, kad jo jau gyvo neras. Tačiau, kai šis atsirado – visai nesidžiaugė, neapkabino, o sviedė mazgotę jam į veidą klykdama, kad tiek rūpesčių sukėlė. Tačiau Adomas patikslino – jokių rūpesčių nesukėliau. Sakiau, kad išvažiuoju ir, kada grįšiu. Kada žadėjau, tada ir grįžau. O palikti namuose pakrovėjągali netyčia kiekvienas, net ir pats telefonas gali sugesti. Nereikia traktuoti telefono kaip žmogaus, maždaug, jei telefonas negyvas, tai ir aš.